O kas yra svarbiausia? Man, pvz. šitas (kaip elgtis su ne visai draugais) yra aktualu.

Man irgi aktualu, todėl ir sukūriau temą. Čia aišku galima įsistatyt kitus vaidmenis- moteris, vyrus... Esmė kažin ar pasikeis

Man turbūt pasikeistų. Pvz. vienas dalykas yra likti be poros ir visai kitas atsidurti visiškoje izoliacijoje. Na, jei pvz. galimas toks hipotetinis atvejis, kai neprisitaikęs prie kitų išvežamas į negyvenamą salą.

Oi, čia jau "sližkom". Nee, čia tik poros netekimas...

Hmmm....žiūrint iš kokio taško,o čia,kaip supratau,tu turi mintyje situaciją,kai žmogus gimsta ir gyvena bendruomenėje.Jei žmogus gimė negyvenamoje saloje arba užsidariusioje šeimoje,tai jis visiškai nejaus jokios baimės,o atvirkščiai....jis pats šalinsis kitų individų ir gerai jausis vienas,taigi ir komforto zona priklauso nuo atsiradimo laike ir erdvėje.Irgi nepasakysiu,koks psichologas tai įrodė.
Tavo pateiktuose abrozdėliuose man atrodo geresnė pabaigimo baimė.Tas jei.....man sukuria įtampos zoną.

Aš manau panašiai- pabaiga visada turi tęstinumą, t.y. nebūna normalus žmogus/ vyras ilgai vienas.
Nors tarp kitko, būti vienam yra net labai gerai. Pabūti, ne būti.

Baimė likti vienišam visai iracionali. Nesumokėk mokesčių, ir pamatysi, kad Tu ne vienas

O dabar rimtai.
Žiūrėkite, mes turim draugą, kuris susirado kitą draugą. Mūsų galimos reakcijos:

1. Koks tu man draugas, jeigu bendrauji dar su kažkuo kitu? Rinkis, arba jis arba aš.

2. Tai Tavo reikalas. Jeigu mūsų santykiams tai netrukdo turėk draugų nors ir šimtą.

3. Kaip puiku, supažindink ir mane su naujuoju draugu, juk kuo žemėje daugiau draugystės,- tuo geriau.

Ir... Jūsų pasirinkimas?

O ką tu pasakytum į tokį atvejį kai susirado vyrą (ne draugą) ir draugo ieško tik tada, kai to vyro nėra šalia. Man kažkaip atrodo, kad jei gali be draugo (tiksliau, draugės) apsieit turėdama vyrą, tai gali apsieit ir tada, kai to vyro neturi,.

O iki šito mes irgi prieisim, Galaxy, čia užkabinta mano mėgstama tema, tad gal pradžioje atsakytumei į mano klausimą.

Klausimas apie draugą, kuris susirado kitą draugą? Čia nieko baisaus, nors man tokių atvejų nelabai pasitaiko. Paprastai naujus draugus pirmiau susirandu aš, o "draugė" pradeda sukt galvą kaip jai juos išnaudoti. (garbės žodis, daugiau nesupažindinsiu jos su niekuo)
Na, lyg ir atsakiau, bet jau gavosi atvirkščia situacija.

Tavo nurodytu atveju pasirinkčiau antrąjį, bet manuoju- nei vieno iš trijų...
Tiksliau net nesugalvoju dabar į kieno poziciją peršokt- mano ar visgi jos, jo...

Ketvirtas

čia Orveliui ats.

Atsakymas Orvelui į klausimą kurį variantą rinkčiausi. Atsakau: JOKIO. Kažkoks briedas, svarstyti kaip elgtis ir dar vertinti draugo draugus... Visi mes turim draugių, draugų, susirandam naujų, bet niekada nesukam galvos apie draugų draugus ir pažįstamus , išskyrus, žinoma, tą atvejį, kai akivaizdžiai daroma neigiama įtaka tam draugui arba žala. Koks artimas draugas bebūtų, jis turi ir savo asmeninį gyvenimą, ir kitus draugus, kurie mūsų neliečia. Kas mes tokie, kad kontroliuotumėm jo pasirinkimus ir gyvenimą iki smulkmenų.

Nors Lira ir sako, kad JOKIO varianto nepasirinko, bet tai ką ji parašė beveik pilnai sutampa su antru variantu. Niu, palauksiu daugiau.

eik dirbt bezdelnike
p.s. čia ne nuo žodžio "bezdėti"

Lira, nėr normalių signalų šiandien.

Taigi, panagrinėkime visas tris galimybes.

Pirmuoju atveju mes iš vis kėsinamės į žmogaus laisvę. Jis su mumis draugauja, o mes jau imamės vadovauti. Norim valdyti. Kas mums suteikė tokią teisę? Egoistinis, aktyvus neigiamas veikimas.

Antrasis atvejis neutralus. Gerai pastebėjo Lira, žinoma, jeigu mūsų draugą tempia į kažkokią sektą, ar gundo vartoti narkotikus, neutraliai mes nereaguosime. Tad, suprantamas ir pateisinimas pasyvus neutralus veikimas.

Trečias atvejis. Manau, irgi logiškas. "Tavo draugas - mano draugas." Ne visada taip būna, bet ko nepabandžius? Nepavyks, tai nepavyks. Aktyvus teigiamas veikimas.
O dabar aš pakeisiu teste kelis žodis, ir kas bus tada.

--------------
Mes kažką mylim, ir mus myli ir atsirado trečia(s). Mūsų galimos reakcijos:

1. (Nenorminė leksika ) Rinkis, arba ji(s) arba aš.

2. Tai Tavo reikalas. Jeigu mūsų santykiams tai netrukdo, elgkis kaip nori.

3. Kaip puiku, juk kuo daugiau pasaulyje meilės tuo geriau.
O kaip čia?

Aš tai egoistė...
Aš kažką myliu, ir mane kažkas myli ir staiga atsiranda kažkas trečias?
Jei tas trečias irgi mane myli - tada gerai, tada visi gali būti patenkinti. Bet jei tas trečias myli ne mane - vsio.
Statysiu klausimą "rebrom": Arba ji arba aš.

Dalmaria, o Tau neatrodo, kad toks elgesys, na neteisingas mažų mažiausia? Žiūrėkime taip, Tau žmogus duoda savo meilę, o Tu reikalauji, kad jis taptų vos ne Tavo vergu. Ar čia viskas gerai?

Taip, labai negerai. Bet jei mano vyras pradėtų domėtis kita kokia "drauge" - nieku gyvu negalėčiau su tuo susitaikyti. Ir viskas.
Gal iš syk nepulčiau draskytis, gal apsimesčiau, kad nepastebiu, bet... galop vistiek pareikalaučiau atsakyti.
Tai moteriška, žmogiška. Ir normalu.
Tarp dviejų žmonių meilės ir draugystės - negali būti trečio. Tai - išdavystė.
O kalbant tik apie draugystę - tai taip. Man mano draugo draugas netrukdo. Jei charakteriai atitinka, gali būti ir man draugu...
Didelis skirtumas tarp tiesiog draugystės, ir Draugystės meilėje.

Vėlgi, o kur niuansai? Arba ji arba aš- nei šis nei tas. Galima tą pasakyti kitaip... Beje, daugeliui ir taip aišku, čia tik pokalbis vardan pokalbio.

Gerai- o kaip su neapsisprendusiu, kuris kaip tas šuo ant šieno- neduoda, bet ir pats neėda.. Egoizmas ar kas tai?

Vi, va tas - neapsisprendėlis - ir yra didžiausia bėda. Žinau, įsivaizduoju, kai žmogus blaškosi tarp dviejų "ugnių".
Visi mes žmonės... Vyrai kitokie, nei moterys, kiek teko pastebėti per gyvenimą.
Vyras gali mylėti ir kelias moteris.

Ir žinai, praranda visgi daugiau tie, kuriems vienos per mažai. Lyginant su tuo ką gauna. Tiesiog ant dviejų kėdžių vienu užpakaliu nėra patogu sėdėti... Na bent jau ilgai nepatogu.

Nr.1.
Sakyčiau JI,nes bet kokiu atveju jausčiausi blogai,juk tokia situacija neatsirado iš nieko.

Taip ir pasakiau

Ką reškia neapsisprendimas? Tai BAIMĖ pokyčiams, kokie jie bebūtų.

Na, jei imsime galvoti apie kiekvieną neapsisprendėlį, neberasime laiko savuosius neapsisprendimus šalinti...

Arba reikia neturėt ką prarast, tada baimės kisti savaime dingsta.. Taip, žmogui galbūt gerai kur jis esa, tačiau nedrįsdamas pažiūrėti kas už ribos, galbūt daug praranda. Na bet čia šiaip sapalionės, pati gi irgi bailė

Greta, įdėsiu vieną citatą iš G.Efimovo. Mano nuomone, ji labai teisinga, o Tu pamąstyk, kaip Tai pritaikyti Tavo situacijoje:

"Žmogus paprastai gyvena komforto zonoje,- įprastų situacijų ir poelgių zonoje. Tame pastovume po truputį gęsta mūsų energija, aptingsta kūnas ir protas. Man labiau patinka judėti pirmyn, žengti, kad ir mažutį žingsnelį iš komforto zonos. Rasti kur eiti labai paprasta, ten kur baisu, bet įdomu.
Ir kiekvienas toks žingsnis, atveria naujus horizontus. Supranti, kad patirtis didėja, ir situacijos, kažkada tokios nemalonios ir bauginančios, tampa kontroliuojamos ir savos. Iš tiesų, tie maži žingsneliai ir yra tikras vidinis tobulėjimas"

Mažutis žingsniukas, ten kur baisu, Greta. Paskui dar vienas.... Ir taip toliau.

Taip, teisingas veiksmų planas, tiesa, rizikingas. Na kaip mokytis važiuot dviračiu- pradžioj gi taip baisu, taip, ojoj, bet kartu ir smalsu. Kai nugriūni, galvoji velniop viską, bet kai išmoksti, gi kvailini save už baimę... Ir važiuoji važiuoji.. O vėliau ir mašina važiuoji, kartais net padanges paraižai...

Bet kokiu atveju sprendimą priėmiau- šiuo metu jis man atrodo teisingas. Einu toliau

Rita, ta "komforto zona" vidinė būsena, o ne kažkas išoriško. Galima ir stovint prie konvejerio kas kart rasti kažką naujo. Teoriškai galima.
Tik man kažkodėl atrodo, kad sugebantys rasti kažką naujo žmonės nestovi prie konvejerio...

O aš pastebėjau, kad gyvenantys stabiliai netobulėja. Prisiminkim, kad ir tokį faktą: kažkada seniai, seniai pasikeitus klimatui ir sumažėjus tropinių miškų plotui ne visiems mūsų protėviams užteko vietos juose. Tie, kurie buvo iš džiunglių išvyti, išėjo į stepes, atsistojo ant užpakalinių kojų, kad toliau matytų ir... tapo žmonėmis. Kurie liko, ir dabar tebesikarsto po medžius.
Beje, tobulėjimas nebūtinai reiškia didesnę algą ir geresnę padėtį visuomenėje, jei jums įdomu. Ir nebūtinai žemiausia žmonių rūšis stovi prie konvejerio. Kaip taisyklė, tie, kurie ieško ir randa už save žemesnių, patys būna ne kažin kokio aukšto lygio.

"Aukščiausia rūšis", "žemiausia rūšis",- kažkiek primena fašizmą.
Gal logiškiau būtų skirstyti, pagal tai, kiek žmogus laimingas. Ir tai jau vidinė būsena, nepriklausanti nei nuo pareigų, nei nuo pinigų.

Tarp kitko, laimė ir nuo padėties visuomenėje priklauso. Ir jokia vidinė būsena negalima, kuri nuo išorės visai nepriklausytų.
O žmones rūšimi ne aš skirstau. Ne aš sakau, kad ten "tie, stovintys prie konvejerio, apie kuriuos nė kalbėt neverta.

Kaip pavyzdį, Galaxy, galima paminėti budistus, kurie nieko nenori turėti, ir yra laimingi. Tad nesumaterialinkim laimės.

Taip, aš parašiau, kad "net stovint prie konvejerio galima rasti ką nors naujo." Tik čia aš kalbėjau apie darbo visišką rutinizaciją, kad kasdien, kas valandą, kas minutę, vis tas pats. ir tikrai, kad rasti tame naują, reikia įdėti jėgų. Tačiau jokio skirstymo į "žemesnius" nebuvo, o ir negalėjo būti, dėl tos paprastutės priežasties, kad ir aš esu stovėjęs prie konvejerio.
Bet koks reikalingas darbas yra gerbtinas. Ir išvis, rūšiavimas man nebūdingas. Čia jau ne tuo adresu, Galaxy

O mano komentaras buvo atskiras, tikrai ne konkrečiai vienam Orvelui rašytas, ne po jo komentaru

Dėl skirstymo.Kad ir kaip bevyniotume į vatą ,bet skirstome nuolat ir dėliojame į įvairias lentynėlės,t.y.daugiausia mėgstame socialinę klasifikaciją,kurios ribas peržengti gali ne visi,bet tai jau atskira tema.

Aga...vis dėlto makulatūrą rinkti nėra garbinga...ką ir norėjau įrodyti.Taip yra iš tiesų,tik mes viską paslepiame po gražiais žodžiais.

Vat, vat kaip žmonės lengvai įsijaučia į savo "padėtį" ir kaip ieško už save žemesnių, ir bijosi krist, žinoma. Į tą ir norėjau atkreipt dėmesį.
O, beje, mano požiūriu, kuistis konteineriuose ir gyvent tik iš to ką kiti išmeta, yra garbingiausia kuo žmogus gali užsiimt. Šitaip jau savaime atkrenta jo kaltė dėl gyvūnų atskirų individų ir rūšių žudymo, žemės resursų gadinimo, klimato kaitos ir panašių dalykų O tas daugiausiai dirbantis ir dar labiau daugiausiai uždirbantis, didžiausias parazitas ir yra.

O čia ne skirstymas?

Kad labiau čia jau moralės dalykas, . Be to aš iki tokios aukštos moralės dar nepriaugau, kad gyvent tik iš kitų išmestų daiktų

O tu pasižiūrėk čia į šitą testą: http://www.myfootprint.org/ Užtenka tik pakeist pajamų skaičių, o visa kita palikt vienodai ir bus aiškiau. Noriu pasakyt, kad daugiau vartojantis daugiau kenkia. O vartoja daugiau tas, kurio pajamos didesnės.
Ir tau būtent nesakau, kad turi kitaip gyvent kai visi stengiasi, jog jie patys ir jų vaikai užimtų aukštesnę padėtį. Na, paimkim, kad ir drabužius. Juk nebūt nuogam ir nesušalt yra nesunku - tik nešiok bet ką iki visai nesuplyšta. Galbūt nė konteineriuos ieškot nereiks. Bet drabužiai atlieka ir kitą funkciją - socialinę, jie irgi parodo padėtį visuomenėje. (Orvel vėl sakys, kad aš rūšiuoju. Bet negi čia mano išmislas lenktyniaut?)

Galaxy, dabar susimąsčiau,- o be vartojimo įmanomas progresas?

O kas yra progresas? Ir aš susimąsčiau. Progresas tada,kai gali dar daugiau vartot ar užtenka ir to, kad vis daugiau imi užimt vietos?

Mąstom paprastai. Vidutinis žmogaus amžius dar 19 a. buvo apie 45 metai. Dabar net Lietuvoje apie 65. Progresas.

Ir... įsivaizduoji kiek papildomai suvartojama per 20 metų?

P.S. Va čia Tau patiktų Kastaneda,- "nežudyk 10 kurapkų, kai, kad pavalgytum užtenka vienos"

O čia irgi dar klausimas ar labai daug gero pasiekta pailgėjus gyvenimo vidurkiui. Pirma, tai kažin ar toks geras tas ilgesnis gyvenimas nukvakus kakot į pampersus (bet žinoma, kakot į pampersus patogiau negu į lovą), o antra, tai vidurkis pailgėjo labiau mažesnio naujagimių mirtingumo dėka. Anksčiau, kai ne kiekvienas vaikas išgyvendavo, labiau natūrali žmonių atranka galėjo vykt.

Dėl amžiaus ilgumo ginčytis net neverta,nes medicina pažengė į priekį...jei nuo gripo mirdavo kas trečias,tai dabar vienetai.Bet pasaulyje labai sparčiai daugėja žmonių..mažiau karų,mažiau mirčių.Man baisu pagalvoti,kas bus jei ,,pasaulio pabaigos" nebus,juk žmonės lips vienas ant kito ir atiminės kąsnį iš burnos.O gal išžudys vienas kitą,norėdami išlikti.Po 100 metų pusę pasaulio žemės užims geltonoji rasė,t.y.kiniečiai,ką ir pranašavo Nostradamus,tik mes netikėjom.Jie jau dabar savinasi Mėnulio žemes.
Socialiniai sluoksniai taip pat niekur nedings,nes žmogaus smegenys tobulėja ir jie išras būdą valdyti vienas kitą netgi be materialaus turto,o tik nachališkumu.Juk ir dabar agresyvesnis stengiasi paveikti silpnesnį visur,netgi Kiemeliuose,o nuo tų gražių ir saldžių teorijų man net burnoje veliasi.

Gal to žmonija nesulauks - anksčiau išnyks. Visi, kurie dauginasi eksponentiškai, viską nuėdę ką turi, išnyksta. Bendrai tai daug pavyzdžių nežinau kas taip daugintųsi, tik žmones ir skėrius.

Bet, šakės, visai jau ne į dienoraščio temą komentarai. Niekas tinkamo dienoraščio neparašo, o ir aš tingiu

Aš tingiu,jis (ji) tingi,mes tingime,jie tingi-Kiemeliai tuštiGal samdom susimetę kokį etatinį rašytoją ar linksmintoją?