Žmogus - bandos gyvūnas,bendrauti jam – būtina.Virtualus bendravimas turi savų pranašumų.Realiai susipažinti su šimtais neįmanoma jau vien dėl laiko stokos,o internete per dieną galima kontaktuoti su dešimtimis.O bendraujant su šimtais – didelė galimybė sutikti tuos,kurie domisi tuo kuo ir tu...
Sakai, virtualiai bendraujant, nereikia ruošti vaišių ir priiminėti svečių? Pagaliau nereikia mokėti už bilietą ar benzą nuvažiuoti iki bendraminčių? Bet mes juk nemokame žaisti šachmatais. O gal tai noras priklausyti kažkokiai grupei?
Gal Dzein ir teisi,be abejo,norėčiau priklausyti vienminčių klubui su savo nuostatais,papročiais. Kas liečia vaišes,moku tik užvirinti vandenį.Be to laikausi skandinaviškų papročių - dėl vizito reikia tartis bent prieš porą savaičių,į netikėtą durų skambutį paprastai nereaguoju...
Vau....tai jei netikėtai atvažiuotų nepranešęs giminaitis, neįsileistum? O aš kaip tik mėgstu netikėtus svečius....tada galiu pasistatyti bliūdą prie durų ir sakyti, kad tvarkausi, padėti ant stalo tik arbatos su sumuštiniu. O jei praneša iš anksto, tai jau įpareigojimas pasiruošti,o argi įpareigojimas nepasireiškia įtampa?
galaxy (Šiandien 22:14) gal kam ir toks noras, bet aš labiau noriu opiumo
Galaxy, betgi ar čia mumis nemanipuliuoja patys didžiausi manipuliatoriai, kurie dažniausiai sunkiai valdo savo pačių neigiamas emocijas. Kaip Rivakė sako, mes esame banda, o manipuliatorius -tai piemuo, kuriam reikia kažkur padėti savo norą valdyti.
Galaxy,ar tai įmanoma neleisti manipuliuoti tavo jausmais? Abrozdėlis: aš suniekinu tavo komentarą ir nuomonę, tu atsikerti. Aš suniekinu dar daugiau, nes jaučiuosi pasaulio bamba. Pagaliau tu pavargsti. Vadinasi, aš užgožiu tavo jausmus ir tau lieka tik nepasitenkinimas. O gal aš čia matau iš savo varpinės, gal esu pernelyg emocinga, jei mane kito išsiaukštinimas/ niekinimas veikia?.
nemanau, kad ji vasada veikia ir tave arba ne visada vienodai. ir nuo to žmogaus svarbumo tau priklauso. be to, jei kelis kartus paniekins, garantuoju, kad svarbumas išgaruos. na, nebent būtum to žmogaus baudžiauninkė, ale dabar ne tie laikai
Na, gal nepasakyčiau, kad tiems, kas neturi ką veikt... Gal daugiau tiems, kas jaučia bendravimo trūkumą... Aš, pavyzdžiui į internetą įpuoliau tik dėl to, kad norėjau susirasti bendraminčių, mielo pabendravimo. Nors realių draugų man tikrai netrūko, bet... čia buvo be galo įdomu. Pirmas forumas, kurį aš suradau, buvo Moters "Užsienyje gyvenančių lietuvių". Paskui, ten bebendraujant, viena tautietė iš Vokietijos, pakvietė į savo asmeninę svetainę. Ten tikrai susirinko labai šauni grupė žmonių, susidraugavome, susibičiuliavome, sprendėme labai asmenines savo problemas, patarinėjome, o ir realiai palaipsniui susipažinome su daugeliu. Buvo labai miela, iki šiol vis su kai kuriomis moterimis bendrauju ir , kai jos grįžta į LT - susitinkame. Va, ir dabar yra grįžusi viena mano draugutė iš Anglijos ir laukiu diena dienon jos skambučio... Paskui , kai ši svetainė iširo, buvau dar poroje-trejete svetainių. Visur buvo įdomu. Dabar jau tik esu Netloge ir čia. Ai, tiesa, dar Facebook'e - bet ten man visai neįdomu ir nieko ten neveikiu. Bet ten yra ne mažai mano realių draugų, sūnus, dukra... Tai ir būnu, kartais pasišnekam per ten... Kodėl aš dabar dar vis "kybau" čia (internete) - gal jau iš įpročio, gal jau tapo "opiumu".... Beje, internete rašinėju ir bendrauju jau apie 15 metų. Deje, jau pradedu aptingti , pradeda atsibosti , vis sunkiau randu mielus paprastus nepiktus ir neirzlius žmones bendravimui... Ko gero, čia jau problema manyje pačioje. O gal ir ne.....
Dzein,draugo statusas yra nepalyginamai aukštesnis už bet kokį giminaitį.Daugelis giminių visiškai nekontaktuoja ir to nepasigenda nei vestuvių nei laidotuvių atveju.Mano praktikoje labai retas atvejis ir svečių pomėgis.Tiesiog būkim tolerantiški,kas patinka man,visai nebūtinai turi tikti kitam...
Aš irgi matau, ka tiems, kurie turi giminaičių, draugų net nereikia. Bet reikia turėt artimų giminaičių, ne bet kokių. net ir pusbroliai gali būt svetimi, jei tėvai nebendravo arba, dar blogiau, pykosi. pvz. ir man buvo toks atvejis kaip rivakė sako, kad mirus toje pačioje gatvėje gyvenusiam pusbroliui nenuėjau į laidotuves, nes... nežinojau
mano virtualaus gyvenimo pradžia buvo delfi forumai, buvau po operacijos, mėnesį sėdėjau namie, tai atradau kompo galimybes, teisingiau interneto.Bet delfi forume rašė tik jaunimas, dukra juokėsi iš manęs, kad aš su tais vaikais rašinėjuosi.Paskui atradau Tako forumus, ten buvo visokių, žavėjo temų įvairovė, praleisdavau daug laiko virtuale, buvo labai įdomu. Paskui buvo Takeliai, Gyvenimai, o dabar aš dažnai pasijaučiu išsisėmusi ir neturinti ką pasakyti, kartais būna minčių, o kartais galva tuščia kaip puodynė.
Aš tai tik "Kiemeliuose" ir va čia http://www.samadielkos.lt/news.php .In "Kiemelius" užeinu aplankyt senų virtualių draugų , pasilabint ir išgert kavos . O in samadielkas ainu beveik kas vakaras po kelias valandas , nes susirenka bendraminčiai ir visą laiką kalbama apie ,žemės dirbimą , padargus ir techniką . Daugiau kažkur landžiot ir komentuot paprasčiausiai neturu laiko ir noro .
Tai kad žmonės visuomet turi ką veikt. Ale dažniausiai veikia, tai ką būtinai reikia dirbt, daryt ir poilsiui - tai, kas teikia pasitenkinimą. Pažįstu nemažai žmonių, kurie nemėgsta virtualaus bendravimo ir į socialinius saitus neina. Jie laisvalaikį leidžia visai kitaip. Ir dar norėjau pasakyti, dėl bendraminčių grupių... Taip, vyrai, skirtingai nei moterys, labai mėgsta grupes. Jaunystėje, paauglystėje jie grupuojasi į visokias grupes, prisiminkit... Be to beveik visiems vyrams patinka marširuoti būriu... jausti bendrą jėgą... O moterys dažniausiai nuoširdžiau draugauja dviese. Tryse ar keturiese jos dažniausiai atvirai kalbėtis nemėgsta.
O gal ir gerai? Mano giminaičiai neina, sako neturi laiko tokiems niekams, tai kas pinigus uždirbs ir šeima pasirūpins? Aš va kažkaip dar suderinu tuos dalykus, bet jau apsukos lėtėja ir lėtėja. Gali būti, kad kažkada teks rinktis-arba gyventi internete, arba eiti gyventi realų gyvenimą. O vyrai grupėse gal drąsesni, tik apsimeta liūtais? Net rūko grupėmis, juk ne šiaip sau nieko neveikia...jie rūko.
Tai kad dažniausiai būna, jei trys, tai jau pletkai, bet jau vėlesniame amžiuje, kai tie pletkai tampa nebeaktūalūs, išaugame iš marškinėlių. Manau, kad moterų grupę irgi turi vienyti kažkoks bendras tikslas/darbas. Nes vyrai kažką veikia . Tik ką mums daryti?Tortų yra kiek nori, skalbyklė po ranka...ką dar? O vaikus dabar valstybė apsiėmė auklėti, t.y. vaiko teisų apsaugos tarnyba.
Kol nesusidūriau,pats nepatikėjau.Gal dėl to,kad dukros buvo dvi,viena darbšti,kita tinginė,tuoj 35,niekur nedirbanti.Aišku,tenka padėti tai,kuri nieko neturi...
Ha, o ar ne mes patys ir darom vaikus vos ne invalidus iš tos didelės meilės? Jie patys nesistengia, vadinasi nuskriaustas lieka darbštuolis. Susidūriau su tuo, tai labai gerai tave suprantu. Bet ką daryti? Pyksti, bet išlaikai. Aš kai prisimenu, tai dabar net juokas iš savęs ima. Mama mirė, kai man buvo 20, o broliui 14.Žinoma, reikėjo man dirbti ir jį auginti. Ploviau kojines, viriau, rūpinausi. Vedė, turėjo jau sūnų, bet visi ir toliau žiūrėjo į mane. Ir tebežiūri. Juk tokias, kaip aš, reikia kur į Sibirą ištremti, kad negamintų, kaip aš sakau, invalidų. Juk jei nebūtų tokių, jie patys alkani eitų iešotis sau maisto. O štai dukrą jau auklėjau suprasdama, ką darau. Išaugo jau NEinvalidė, o protingesnė už mane.
Nu ir man panaši praktika yra - paskolink 2 maišus iki naujo derliaus , paskui dar 5 maišus , paskui dar , o to naujo derliaus būna tik tie vargani 5 maišai , nes nei nuo pikžolių purškė nei trąšų pabėrė.
.
, pradeda atsibosti 
Aš tai vertinu giminaičius, jų nepakeisi niekuom.
Reiks ateit pažioplinėt, gal kažką gero sužinosiu
