O aš nežinau ar keičiasi. manau, kad neduot arba duot kitam yra įpratimas.
Su tuo 'žyduku' tai viskas tvarkoj, ne iš bado jis šitaip.

ar tvarkoje ar netvarkoje būčiau sužinojus tik paklausus, ar pasiūlius užsakyti blynų, bet aš to nepadariau... todėl visą tik spėlionės
 
vaikai kurie "žydauja" dėl šventės vaikšto "gaujomis", o jei po vieną (panašiai 6 ar 7 metų), tai tik iki kaimynų

Na jau,per daug tu save čia analizuoji. Pasielgei visiškai normaliai. Užgavėnių metu,vaikai ne tik saldainių nori.... tradicijos pasikeitė,susirinkę pinigėlių jie nusiperka kažką arba eina į picerinę. Kalbu kaip mano dukra darydavo. kartais situacija būna tokia,kad negali ilgai ir logiškai mąstyti,pasielgi spontaniškai,bet tai nereiškia kad elgiesi blogai.

nežinau nežinau, gerai nesijaučiu... taip, aš labai dažnai išnarstau savo elgesį po kaulelį, bet nemanau, kad tai blogai. Manau, kad tai padeda tobulėti, pažinti save, suprasti ką ir kokia linkme noriu savyje pakeisti. Manęs netenkina tas "užprogramuotas" tėvų modelis, noriu būti tiesiog teisingai geras žmogus, jau esu kažkada sakius. Kitiems deklaruoju, kad esu pasikeitus, seniai matyti žmonės susitikus taip pat sako, kad esu pasikeitus į gerą bet kai iškyla situacijos kuriose turiu pasielgti spontaniškai, pasirodo, kad niekas manyje ir nepasiekeitė... juk tikriausias elgesys ir yra spontaniškas, tada žmogus ir parodo savo "tikrą veidą", o ne tada, kai yra pasiruošęs situacijai ir padaro tai ko iš jo tikimąsi, arba taip kaip reikia...

kad nieko blogo ir nepadarei. o jei žmogus ir išmaldos prašytų, nebūtinai iš bado. vaikai tuo labiau ir aš manau, kad prašinėja naglesni. o nedrąsus ir alkanas būdamas neprašys. žinoma, išsiaiškint situaciją dėl ko ubagauja būtų idealus variantas.

jei gerai nugirdusi esu, tai Klp negalima ubagauti - nubaus, taip sprendė Taryba, bausti abi puses ir duodančią pinigus ir imančią, tik negaliu pasakyti tiksliai ką nusprendė, ar atidėjo, kažkaip praplaukė pro mano ausis

Manau kad tau sunku gyventi jei tokios mintys kamuoja .

kamuoja? na nevisai taip... vaikai labiausiai pažeidžiama visuomenės dalis, ne pensininkai, ne mažumos, o vaikai... myliu beveik kiekvieną (tai bent išsireiškimas, pačiai juokinga)

Manęs tokios mintys nekamuoja, tai net nežinau, ką pasakyti. Savianalizė, kartais sureikšminant savo kažkokias ypatybes, negerai kvepia. Vat kai išgirstu ką iš ,,kaimyno", tai atkreipiu dėmesį, nes pats žmogus objektyviai savęs įvertinti, manau, negali. Iki kraštutinumo minusai, arba iki kraštutinumo pliusai ...hmm .
Bet vėlgi, tas kaimynas gi tave vertina per savo savybių prizmę, tai irgi beatodairiškai pasitikėti juo negali.

hmmm
aš atrodau susireikšminus?
šis dienoraštis tik atspindys, pastebėjimas to kas vyksta aplink mane ir manyje... kad viskas turi prasmę... kad niekas nevyksta be priežasties, tai, kad dabar mes jos nematome, tai dar nereiškia, kad tai likimas, ar aplinkybių samplaika... na taip gal šis momentas nevisai toks, kad apie jį rašyti dienoraštį ir diskutuoti, gal išvis aš nepastebėjau, to vaiko mama sėdėjo kažkur už gretimo staliuko ir jis tik linksminosi... viskas taip, tik o jei ne taip? na bet tiek jau to, nebėra čia ką diskutuoti... buvo buvo ir pražuvo

Na nea...diskutuoti tikrai yra apie ką ir netgi reikia. Kartais gyvenime atsitinka kažkas, ko tu negali paaiškinti ir tai tau įstringa. Vat tu save lygtai smerki, o mano akimis - tai tiesiog dėmesio sukoncentravimas ties kažkokiu kitu veiksmu, neturint laiko suvokti aplinkinius dalykus. Ir visiškai ne tavo pačios susireikšminimas, o sureikšminimas antraeilio veiksmo, vykusio pirminio veiksmo fone. Nežinau, ar tinkamai išsireiškiau ir supratote, ką norėjau pasakyti.
Mano gyvenime irgi yra atsitikęs gana keistas, nesuprantamas, netgi sakyčiau kažkoks antgamtiškas dalykas, nors aš šiaip antgamtiškus dalykus vertinu gana skeptiškai. Bet kirba.

Mkm? Pasakok pasakok, jei nepaslaptis aišku

Ba čia ilgai pasakoti, bet pasistengsiu kuo trumpiau. Važiuoju su vairuotoju naktį už Tauragės miškais, aplink dešimtys kilometrų g9dus miškas. Ir matau prie kelio stovintį kokių 5-6 m. berniuką. Gilus ruduo, o jis apsirengęs tik keistu švarkeliu.Nestabdo, o tik lydi mus akimis, o jos tokios keistai gilios.Pravažiuojam 1 km aš ir sakau vairuotojui...kaip keista....ar ir tu matei? Grįžtam. Apvažinėjam visur išvaikšom miško pakraščius, šaukiam...nė gyvos dvasios.
Ir ko mes iš karto nesustojom? Juk aiškiai vaikas ten negalėjo stovėti.Žinoma, vairuotojas pavaldus man, bet tai kur mano smegenys? Ogi jos tuo metu buvo užimtos kitais dalykais.

o gal jis tiesiog norėjo pereiti gatvę, pas draugą kaiminystėje užsisėdėjo, o per mišką tiesiau ir lėkė namo...

Išminčiaus paklausė:
- Ar galėtumei pasakyti, koks žmogaus gyvenimo tikslas šioje žemėje?
- Ne, negaliu, – atsakė tas.
Tada jo paklausė:
- Tai gal bent galėtum pasakyti kokia yra apskritai gyvenimo prasmė?
- Nežinau, – atsakė išminčius.
- Tai ką tu išvis tada žinai? – pyktelėjo klausinėtojai.
Išminčius nusišypsojo ir tarė:
- Svarbiausia – pajausti gyvenimo skonį. Juk daug geriau pyragą valgyti, o ne aptarinėti.

Čia priėjo Dzein ir tarė: - O mes ir neaptarinėjame, bet dalinamės gyvenimo išmintimi.

Fainuolė aš irgi kartais pagaunu save galvojant, kad nelabai svarbu kuo baigsis, svarbiau kame esu

Matai, aš esu mačiusi žmonių giliose depresijose, kai jie susikoncentruoja knaisiodamiesi savyje, o depresija tiesiog sunaikina žmogų. Abrozdėlis:mano giminaitė pardavė savo butą prieš pat NT bumą ir taip įsigyveno į mintį, kad prarado viską, kad ir dabar gyvena tik su antidepresantais, nes be jų nesusišnekėtum. Tai ką tada daryti man, jei aš tuo pat metu už centus pardaviau du butus ir likau be nieko? Juk nežinojom, kad po kelių men kainos pradės šuoliuoti aukštyn kaip patrakę.
Na ir kas? Atsistoji, nusipurtai ir eini toliau, juk nieko jau nepakeisi.

tai jeigu šitaip galvot, tai graužtis turi laikyt save nepasisekėliais turi ir tie, kurie brangymečiu butus nepardavė
Beje, skaičiau, kad per krizę JAV nusižudė vienas milijardierius. mat iš 5 mlrd. prarado 3.





visai neblogas požiūris, gaila tik, kad ne visi tokie stiprūs... nors net nežinau ar tai stiprybė, gal tai kažkokia charakterio savybė, kuri neleidžia visiškai pasiduoti aplinkybėms, o verčia stotis, tiestis ir keliauti pirmyn

turiu kotokį pvz. išsiskyrė ir visiškai ištižo, nepirma ir nepaskutinė išsiskyrus, bet negali susitaikyti su tuo ir vsio -apatija visiška viskam, net sau ir vaikui, savigaila nežmoniška, o baisiausia, kad nežinai kaip padėti, kaip išjudinti...